LT EN DE
899126_IMG_0012.JPGIMG_0015.JPGIMG_0027.JPGIMG_0035.JPGIMG_0058.JPGIMG_0046.JPG204137_IMG_0053.JPG
1.jpg

Dalyviai

Leta Galvanauskienė

Vaikų gydytoja: „...Bandymai keramikoje patys pirmieji, nors svajonė ir sena. Molio formomis ir spalvomis stengiuosi perteikti tai, ką matau gražiausio: medyje, akmenyje, vėjyje, gėlėse. Tikiuosi atrasti vietos ir fantazijai - juk viską matome ir vertiname savaip...“


 

Simona Pavliučenko

Psichologė: „Laisvė augti, skleistis, žydėti – kiekvienas žmogus turi tokią laisvę ir teisę, bet ne kiekvienas žino kelią. Kaip gėlei reikia saulės, taip žmogui reikia kito žmogaus šilumos, kad išreikštų save. Būti atviram sau ir kitiems reikia drąsos. Keramikos užsiėmimai - dirva mano kūrybiškumo augimui.“

 

Vainius Vikšna

Vienos iš biudžetinių įstaigų skyriaus vedėjas: „Keramika domiuosi antri metai. Ji man įdomi savo netikėtumu, niekada nežinai kas gausis – planuoji vieną, o gaunasi nei velnias, nei gegutė... Be to gana greitai gauni rezultatą, skirtingai, pvz. nuo siuvinėjimo kryželiu...“

 

Žydrūnė Liobikaitė

„Studijavau socialinius mokslus. Dirbu viename Vilniuje esančiame socialiniame centre. Į keramikos studiją atėjau tam, kad į molį galėčiau įminkyti perimtą rūpestį, nerimą, negalėjimą, piktumą... Nustebau supratusi, kad gebėjimui atsipalaiduoti dirbant su moliu nereikia pastangų. Kai molio gabalą paimu į rankas, jis taip patraukia ir sužavi, jog niekam kitam nebelieka nei vietos, nei laiko. O minkant, lipdant, traukiant ir visaip kitaip darbuojantis su moliu atsirandantys molynukai neatrodo nei ,,pikti“, nei ,,nelaimingi“. Atvirkščiai, jie džiugina ir įkvepia norą sukurti dar ką nors...“

 

Zita Dudutytė

„Baigiau KTU, aplinkosaugos inžinerijos magistrantūrą. Dirbu nevyriausybinėje organizacijoje. Visuomet tikėjau, kad žmogus daug ką gali padaryti pats, kad jis gimęs kurti! Gal tai nebus tobula, bet visuomet miela, šilta ir be galo smagu! Todėl stengiuosi pati išbandyti įvairius dalykus - iškirpti origami atviruką, užfiksuoti žavią akimirką nuotraukoje, pasiūti vaikui lėlę, pastatyti namo sieną, suvelti veltinį, sukurti dainą ir, aišku, ką nors nulipdyti.“

 

Kristina Auglytė

„Gimiau Panevėžyje, kur ir studijavau ergoterapiją. Likimo kelias atvedė į Vilnių. Gyvenimo labirintuose netikėtai atradau keramiką, keramikos paslaptyje suradau dalelę savęs lyg saulės šypsnį, lyg žemės smiltelę. Akimirkos paslaptį, per kurią, pasakoju sau apie save, jiems apie juos.“